Ar kada nors pastebėjote, kad itin turtingų žmonių namai atrodo taip, tarsi juose niekas negyventų? Tai yra kažkokia bauginanti savybė, priešingybė šeimyniškumui. Naujasis "Netflix" filmas "Windfall" pradedamas ilgu, ilgai trunkančiu dvaro sodybos prie baseino terasos baldų kadru, kaip iš "Architectural Digest" žurnalo. Paukščiai čiulba, gėlės žydi, o lauko kavos staliukas - tvirta betono plokštė. Viskas šaukte šaukia apie brangumą. Ilgoje scenoje be žodžių stebime bevardį vyrą (Jasonas Segelis, įvardytas kaip "Niekas"), kuris vaikštinėja po šią nuostabią valdą, gurkšnoja šaltą kavą prie baseino ir galiausiai įeina į tuščią namą. Jo kambariai tokie pat prabangūs kaip ir teritorija, visur ispaniškos plytelės, nepriekaištingos gipsinės sienos ir abstrakti keramika. Vyras beveik išeina, bet neišeina, o grįžta į namą ir pradeda plėšikauti. Ant riešo užsideda "Rolex", renka papuošalus, į savo suglamžytų kelnių kišenes susikiša visus rastus pinigus. Tai įsilaužimas, nors ir lakoniškas. Vagis jau išeina, kai šeimininkai pasirodo paskutinės minutės romantiškam pabėgimui. Jie jį pagauna, kol jis dar nespėjo pasišalinti. Ir nors šis vyras yra visiškas mėgėjas, jis krauna nusikaltimą ant nusikaltimo, paimdamas pasiturinčią porą įkaitais.
Savininkai, technologijų milijardierius (Jesse Plemons) ir jo prašmatni žmona (Lily Collins), bando susitarti su įsilaužėliu, siūlydami jam viską, ką jis gali pagrobti. Jiems beveik pavyksta priversti jį išeiti. Tačiau kai "Niekas" įtaria, kad jį užfiksavo, jis paprašo pakankamai pinigų naujam gyvenimui pradėti, todėl trijulė turi laukti, kol kitą dieną bus pristatyta pusė milijono grynaisiais. Stebėdami laikrodį, plėšikas ir jo belaisviai vaikštinėja po gražią, saulės nutviekstą sodybą, braunasi per jos erdvią apelsinų giraitę, sėdi prie prabangaus laužo, šmaikščiai kalbasi. Milijardierius negali patikėti, koks kvailys yra jo sugėrovas, ir randa bet kokią dingstį jam įgelti. Sužinome, kad milijardieriaus turto šaltinis yra atleidimo iš darbo algoritmas ir kad jis nesijaučia blogai jį sukūręs; jis negaišta laiko klausinėdamas vagies, ar jis buvo vienas iš nelaimingųjų, kurie dėl jo darbo neteko darbo. O plėšikas yra nevykėlis; jis sunkiai atriša žmonos rankinę, nesugeba susirišti batų ir kiekvieną kartą, kai jam kas nors nepavyksta, o tai būna dažnai, ištinka pykčio priepuoliai. Tuo tarpu žmona, vaidindama taikdarę tarp abiejų vyrų, ima svarstyti apie savo santuokos būklę.
Režisierius Čarlis Makdauelis (Charlie McDowell) puikiai išbando nelaimingas poras per tariamai nuošalias atostogas. Jo 2014 m. filme "Tas, kurį myliu" (The One I Love) vyras ir žmona, bandydami atgaivinti savo santykius, svajonių atostogų namuose susiduria su netikėtais nepažįstamaisiais. Tačiau "Tą, kurį myliu" turėjo mokslinės fantastikos prieskonį, o "Vėjo griūtis" (Windfall) - realaus gyvenimo krizę: tarp neįtikėtinai turtingų ir likusių žmonių žiojinčią bedugnę, kurios neįmanoma įveikti be nuostolių. Nepaisant spindinčios aplinkos, "Vėjo žlugimas" primena noir filmą, kurio istorija persmelkta cinizmo, tokio pat didingo kaip ir vaizdai, iš kurių atsiveria jo dvaras.
Žiūrėdamas, kaip Segelio plėšikas patenka į vis niūresnes aplinkybes, prisiminiau 2004 m. vokiečių ir austrų kriminalinę dramą "Pedagogai" apie jaunų radikalų trijulę, kuri nusprendžia pamokyti turtuolius ir įsilaužia į jų namus, kad juos nuramintų. Tačiau "Edukatoriai" užjaučia savo socialinę klasę, o "Vėjo griūtis" yra negailestinga. Šiam filmui būtų buvę lengva nuslysti į moralės žaidimą - vargšas šlubas apiplėšinėja turtuolius, ura! - tačiau tai nėra proletarų triumfas. Jei ką, tai visatos amoralumo liudijimą, Fargo, kuriame nėra nė vienos Marge Gunderson. Segelio plėšikas nėra šiuolaikinis Robinas Hudas, jis tik kvailys, kuriam užteko drąsos įvykdyti apiplėšimą ir pakankamai kvailumo, kad taptų godus ir paprašytų daugiau. Nors filmo veikėjai pateikiami kaip archetipai, čia nėra herojaus.
Pirmąją valandą "Vėjo griūtis" primena juodąją komediją. Įsilaužėlio neišprusimas skatina juokingus momentus, pavyzdžiui, kai jis reikalauja daugiau pinigų ir prašo 150 000 dolerių grynaisiais. Turtingi žmonės, kuriuos jis išvilioja, sako jam, kad jam prireiks daugiau, jei jis bando susikurti visiškai naują tapatybę. Niekas iš trijulės neatrodo smurtaujantis, visi jie labiau susierzinę nei išsigandę. Kolinso žmona yra ne tiek nekaltai įkalinta, kiek žmogus, pamažu suvokiantis, kad jo sandorio su velniu sąlygos iš tiesų nebuvo tokios palankios. Plemonsas, įžūlus ir paniekinantis milijardierius, techniškai yra auka, tačiau toks nemalonus, kad sunku užjausti, kai jis surišamas ir apiplėšiamas.
Tačiau įkaitų paėmimo situacijos retai baigiasi tuo, kad visi išsiskiria be nuostolių. Nepasakosiu daugiau apie tai, kas vyksta toliau, išskyrus tai, kad maždaug 70 minutę yra scena, kuri mane taip sukrėtė, kad pašokau nuo sofos. (Gore aistruoliai, būkite įspėti!) Atmetus juokelius, tai yra pikantiškas, bjaurus trileris. Nepaisant kuklios apimties, jis palieka stipriai aitrų poskonį.
